klesterti

klèsterti, -i (-ia, -na Alv), -ėjo žr. klesterėti: 1. Jis kai klèsterėjo ant suolo, tas net subraškėjo Kkl. 2. Ir klesterė[jo] pėdas nuo viršaus an gremdymo Rod. Arklys pasišokėjo, tai tas ir klèsterėjo an kelio Alv. 3. Kad klesterėjo lietus, ir permerkė visus Mrs. 4. tr. mestelėti: Viedrą su vandeniu klèsterė[jo], o pats – namo Vlk. Kap klèsterė[jo] apie žemę, tai ir razsipylė kap kiaušinis Arm. 5. intr. suduoti, sudrožti: Aš jam klester[ėj]au per burną, tai žinos, kap su manim šnekėt Lš. Kad klèstersiu, tai paslėsi jukon (krauju apsipilsi) Lp.